Vis šnekam ir šnekam apie tai kokia graži ta mūsų Lietuva, tačiau kartais stabtelti ir pasigrožėti ja vis pritrūksta laiko. Tad šią vasarą išsinuomoję mini autobusiuką ištyrinėjom savo palapinių statymo greičius ir vakarų Lietuvos grožį.
Pirma stotelė (po traumatologinio, žinoma, nes kelionę reik pradėt įsimintinai) -
Pabradė. Atrodo, gal ir nieko įspūdingo, bet miestelis žavi savo užslėptais lobiais - kabančiu tiltu (kurį pavyko surasti ne iš karto) bei mini kriokliukais.
Nors toliau pagal planą ir buvo Švenčionys, pakeitėm juos į
Cirkliškio dvarą, kuris yra puiki vieta piknikui: prie klasicistinio dvaro itin ramu, o šalia - Cirkliškio tvenkinys bei piliakalnis.
Toliau keliavome link Ignalinos, o jei tiksliau - link gamtos perlų šalia jos. Ten įkopėmė į Ginučių piliakalnį nuo kurio vėl leidomės žemyn ir žygiavom link Ladakalnio, kur vardan sėkmės užnešėmė po akmenuką. Vėliau pratestavom savo aukščio baimę lipant į Ginučių apžvalgos bokštą (taip, pasirodo, ta baimė egzistuoja), o Ignalinos apylinkių turą užbaigėm su Ginučių vandens malūnu, kur jau pradėjom kurpti planus sekančiai baidarių kelionei.
Temstant (kad būtų šiek tiek kraupiau) aplankėmė Ignalinos Atominę Elektrinę ir nors į vidų ir nebuvome užsukę - nulis žmonių, vis temstantis vakaras ir baugios istorijos apie elektrinę puikiai tiko vakaro užbaigimui.
Antrą dieną pradėjome nuo turo po
Visaginą. Kadangi karantinas šiek tiek apmažinęs keliones po užsienį, šis miestas mums ne tik leido nusikelti kažkur už sienos, bet ir laiku atgal, nes niekas čia ir nepakitę nuo 90-ųjų. Apart kelių naujų parduotuvių viskas alsuoja sovietmečiu. Čia galima rasti laikrodį, kadaise matavusį radiaciją, garsiakalbius, turėjusius pagelbėti avarijos atveju, random sovietines mozaikas, grafičius su kilimais ant sienų ar cerkvę įsispraudusią tarp dviejų daugiabučių.
Po Visagino vėl grįžome į lietuviškąją dalį ir pasukome Rokiškio link. Ten viešint - būtina sūrio ir mėsų (ir vyno, žinoma) degustacija, kurios metu yra papasakojama viskas apie patį miestą bei jo istoriją. Kiti must punktai: Rokiškio bažnyčia, Rokiškio dvaras ir margosios šio miesto langinės.
Antrąją dieną užbaigėmė
Biržuose su Rinkuškių alaus degustacija ir vakariniu turu po miestelį, aplankant Biržų fontanus, pilį ir jaukias bažnyčias. Na, o kitą rytą pailsinę kojas dar peržygiavom Širvėnos tiltu (ilgiausiu pėsčiųjų tiltų Lietuvoje), vedančiu link Astravo dvaro.
Trečią dieną mus pasitiko mažas, bet labai jaukus miestelis - Pasvalys, kuris ir vėl mane apžavėjo savo bažnyčia. Žinoma, apart jos čia irgi gausu atradimų: jaukios skulptūros, žalsvasis šaltinis ar girnų kolekcija.
Ketvirtoji diena prasidėjo Pakruojyje. Ir nors išgirdus šio miesto pavadinimą pirma toptelėjusi mintis dažniausiai būna Pakruojo dvaras, mes jį iškeitėm į turą po patį miestą, kuriame yra ką pamatyti: medinių skulptūrų parkas, į kurį veda kabantys tiltai, miesto bažnyčia bei sinagoga, traukinukas bei gaisrinės stoginė (kuri man atrodo kaip pasakų namelis ar ledainė)
Toliau privalėjomi prasukti pro Kryžių kalną, nes kraupios istorijos buvo mūsų kelionės varikliukas. Vaizdas tikrai įspūdingas, šiek tiek baugokas ir priverčiantis sustoti.
Sekanti stotelė -
Telšiai. Ir meškutės nosį patrynėm, kad visi norai išsipildytų, ir cibulynės pabandėm (nerekomenduoju) ir, žinoma, likom sužavėti šiuo miestu. O tada jau skubėjom į Platelius, kur iki 21h privalėjom susirasti kempingą, įsikurti, kad spėtumėm sugiedoti himną liepos 6-osios proga. Spėjom.
Priešpaskutinę dieną pradėjome
Platelių pažibomis: medinėmis Laisvės ir Rio De Žaneiro skulptūromis ir Siberijos apžvalgos bokštu. Dar vienas Platelių must see: Šaltojo karo muziejus (šį sykį jį praleidau, nes neseniai teko lankytis jame). O po Platelių - Karklė, Litorinos takas, įžymioji Olando kepuriukė ir vakarienė ant jūros kranto.
Kartais labai reikia tokių kelionių, kad vis sau primintumėm ir niekad nepamirštumėm, kaip mylim Lietuvą ir savo draugus, be kurių ši kelionė nebūtų tokia kokia buvo.
👍
AtsakytiPanaikinti