Prieš kelis (o gal netgi daugiau) metų, kai su mama vaikščiojau siauromis Romos gatvelėmis, aš pakėliau galvą į viršų ir pagalvojau: "Tai vieta, kurioje noriu būti." Tada kaip vaikui man atrodė, kad nėra nieko nuostabesnio kaip atsikėlus rytą atsidaryti spalvotas langines ir žvelgti į Romos centrą...
Žinoma, augant svajonės keičiasi. Aš, asmeniškai supratau, kad esu tipinė lietuvė ir man reikia niūraus lietuviško oro, mylimų žmonių aplinkui ir jaukių vakarų Vilniaus gatvėse. Taip, svajonės keičiasi, bet kodėl nors mėnesį nepagyvenus neturistinio itališko gyvenimo?
Žinoma, augant svajonės keičiasi. Aš, asmeniškai supratau, kad esu tipinė lietuvė ir man reikia niūraus lietuviško oro, mylimų žmonių aplinkui ir jaukių vakarų Vilniaus gatvėse. Taip, svajonės keičiasi, bet kodėl nors mėnesį nepagyvenus neturistinio itališko gyvenimo?
Dabar jau esu pasiruošus mėnesį kalbėt ir svajot itališkai, bet savaitgalį viskas neatrodė taip paprasta - jaučiau ne tik nežmonišką baimę, bet ir mažytį norą pasilikti Lietuvoje - apsikabinus mylimus žmones ir žinant, kad jokių kliūčių čia nebus. Ir tada šiandien supratau - šito itališko mėnesio aš norėjau jau ilgai. Per ilgai, kad išsigąsčiau. Todėl CIAO ITALIA, tuoj atskrisiu!
