Trip'as po vakarų Lietuvą

Vis šnekam ir šnekam apie tai kokia graži ta mūsų Lietuva, tačiau kartais stabtelti ir pasigrožėti ja vis pritrūksta laiko. Tad šią vasarą išsinuomoję mini autobusiuką ištyrinėjom savo palapinių statymo greičius ir vakarų Lietuvos grožį. 

Pirma stotelė (po traumatologinio, žinoma, nes kelionę reik pradėt įsimintinai) - Pabradė. Atrodo, gal ir nieko įspūdingo, bet miestelis žavi savo užslėptais lobiais - kabančiu tiltu (kurį pavyko surasti ne iš karto) bei mini kriokliukais. 

Nors toliau pagal planą ir buvo Švenčionys, pakeitėm juos į Cirkliškio dvarą, kuris yra puiki vieta piknikui: prie klasicistinio dvaro itin ramu, o šalia - Cirkliškio tvenkinys bei piliakalnis. 

Toliau keliavome link Ignalinos, o jei tiksliau - link gamtos perlų šalia jos. Ten įkopėmė į Ginučių piliakalnį nuo kurio vėl leidomės žemyn ir žygiavom link Ladakalnio, kur vardan sėkmės užnešėmė po akmenuką. Vėliau pratestavom savo aukščio baimę lipant į Ginučių apžvalgos bokštą (taip, pasirodo, ta baimė egzistuoja), o Ignalinos apylinkių turą užbaigėm su Ginučių vandens malūnu, kur jau pradėjom kurpti planus sekančiai baidarių kelionei. 

Temstant (kad būtų šiek tiek kraupiau) aplankėmė Ignalinos Atominę Elektrinę ir nors į vidų ir nebuvome užsukę - nulis žmonių, vis temstantis vakaras ir baugios istorijos apie elektrinę puikiai tiko vakaro užbaigimui. 

Antrą dieną pradėjome nuo turo po Visaginą. Kadangi karantinas šiek tiek apmažinęs keliones po užsienį, šis miestas mums ne tik leido nusikelti kažkur už sienos, bet ir laiku atgal, nes niekas čia ir nepakitę nuo 90-ųjų. Apart kelių naujų parduotuvių viskas alsuoja sovietmečiu. Čia galima rasti laikrodį, kadaise matavusį radiaciją, garsiakalbius, turėjusius pagelbėti avarijos atveju, random sovietines mozaikas, grafičius su kilimais ant sienų ar cerkvę įsispraudusią tarp dviejų daugiabučių. 

Po Visagino vėl grįžome į lietuviškąją dalį ir pasukome Rokiškio link. Ten viešint - būtina sūrio ir mėsų (ir vyno, žinoma) degustacija, kurios metu yra papasakojama viskas apie patį miestą bei jo istoriją. Kiti must punktai: Rokiškio bažnyčia, Rokiškio dvaras ir margosios šio miesto langinės. 

Antrąją dieną užbaigėmė Biržuose su Rinkuškių alaus degustacija ir vakariniu turu po miestelį, aplankant Biržų fontanus, pilį ir jaukias bažnyčias. Na, o kitą rytą pailsinę kojas dar peržygiavom Širvėnos tiltu (ilgiausiu pėsčiųjų tiltų Lietuvoje), vedančiu link Astravo dvaro.  

Trečią dieną mus pasitiko mažas, bet labai jaukus miestelis - Pasvalys, kuris ir vėl mane apžavėjo savo bažnyčia. Žinoma, apart jos čia irgi gausu atradimų: jaukios skulptūros, žalsvasis šaltinis ar girnų kolekcija. 

Ketvirtoji diena prasidėjo Pakruojyje. Ir nors išgirdus šio miesto pavadinimą pirma toptelėjusi mintis dažniausiai būna Pakruojo dvaras, mes jį iškeitėm į turą po patį miestą, kuriame yra ką pamatyti: medinių skulptūrų parkas, į kurį veda kabantys tiltai, miesto bažnyčia bei sinagoga, traukinukas bei gaisrinės stoginė (kuri man atrodo kaip pasakų namelis ar ledainė) 

Toliau privalėjomi prasukti pro Kryžių kalną, nes kraupios istorijos buvo mūsų kelionės varikliukas. Vaizdas tikrai įspūdingas, šiek tiek baugokas ir priverčiantis sustoti. 

Sekanti stotelė - Telšiai. Ir meškutės nosį patrynėm, kad visi norai išsipildytų, ir cibulynės pabandėm (nerekomenduoju) ir, žinoma, likom sužavėti šiuo miestu. O tada jau skubėjom į Platelius, kur iki 21h privalėjom susirasti kempingą, įsikurti, kad spėtumėm sugiedoti himną liepos 6-osios proga. Spėjom. 

Priešpaskutinę dieną pradėjome Platelių pažibomis: medinėmis Laisvės ir Rio De Žaneiro skulptūromis ir Siberijos apžvalgos bokštu. Dar vienas Platelių must see: Šaltojo karo muziejus (šį sykį jį praleidau, nes neseniai teko lankytis jame). O po Platelių - Karklė, Litorinos takas, įžymioji Olando kepuriukė ir vakarienė ant jūros kranto. 

Kartais labai reikia tokių kelionių, kad vis sau primintumėm ir niekad nepamirštumėm, kaip mylim Lietuvą ir savo draugus, be kurių ši kelionė nebūtų tokia kokia buvo. 

Atgal į viduramžius

Europoje atradau vieną miestą, kuris nuo pirmos minutės ten iki pat atsisveikinimo su juo vis kužda: viduramžiai. Šis atradimas man - Talinas. 

Kai buvau ten pirmą kartą galvojau, kad tokią nuotaiką diktuoja šaltas oras ir tuščios gatvės. Su mama pirmą kartą aplankėme Estijos sostinę per Velykas (2017 metais), tad buvom tikrai nepasiruošusios šalčiams ir visą kelionę praleidom susivilkusios viską ką turim. Tačiau blogas oras buvo ne bėda, juk nėra blogo oro, yra tik bloga kompanija!

Antrą kartą spėjom Taliną aplankyt su Povilu 2020-ųjų liepą, per mini tarpą tarp karantinų, kur viduramžių nuotaiką diktavo jau nebe oras, bet mūsų abiejų pamišimas dėl Vikingų. 

Prieš važiuojant į Europos sostines visuomet padarau vieną svarbų dalyką: interneto platybėse susirandu "Free things to do". Ir... galime lėkti! Tačiau nuvažiavus čia vieno dalyko jau nebeužtenka, nes Talinas kupinas gražių ir nematytų vietų, nepamirštamų panoramų, įspūdingų muziejų bei skanaus maisto.

Taigi, pirmiausia, apie gražiausias šio miesto vietas.

Žinoma, nuvažiavus į kiekvieną miestą, vienas iš gražiausių dalykų man visuomet būna centrinė miesto aikštė. 

Galbūt todėl, kad kiekvienam mieste ji vis kitokia, tačiau tuo pačiu metu - visada labai labai jauki. Ne išimtis ir Talinas. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų ten buvom (nes kad ir kur nori nueiti, beveik visada reik ją kirsti), bet kiekvieną kartą ji vis kitokia. Vieną kartą ji gali būti pilna vietinių, švenčiančių savaitės pabaigą, o kitą dieną ji žavi savo tuštumu ir juo gali priminti gilius viduramžius.

Apskritai, kiekviena šio miesto gatvelė turi tam tikro žavesio. Visą laiką būnant centre iš tiesų jaučiausi tarsi nusikėlusi atgal į praeitį. Belieka tik užsukti į tinkamą gatvelę ir štai - gali keliaut ne tik po pasaulį, bet ir laiku. 

• Panoraminių vietų irgi ne viena ir ne dvi ir iš visų atsiveria vis skirtingas Talinas. Vienur - įžimieji raudoni stogai, kitur - vaizdas į jūrą, o dar kitur - viskas viename. 

Iš muziejų didžiausią įspūdį turbūt palieka Talino laivų muziejus, kviečiantis ten praleisti gerą pusdienį, tačiau apart jo, šis miestas gali pasigirti įvairiausiais istoriniais muziejais, meno galerijomis bei vietomis, leidžiančiomis apžvelgti sostinę iš aukštai. 

Štai mano asmeninis TOP 3: 

1. Lenussadam Seaplane Harbour. Smagus ne tik tuo, kad yra prie jūros ir net lauke turi kelis objektus, tačiau dar ir tuo, kad keliaujant iki jo galima pamatyti ne vieną žymų objektą: sovietmečiu dvelkiančią Linnahall panoramą, mini nemokamą modernaus meno galeriją šalia, kilometrinę grafiti sieną (tiesa, mums ją pavyko pamatyti tik metrinę dėl esamų remontų) bei kraupiomis istorijomis apipintą Patarei kalėjimą (taip pat siūlantį įvairias parodas).

2. KUMU art museum. Tiems, kurie mėgsta meną: modernų ir nebūtinai. O neturint noro ir/ar laiko apsilankyti ten, galima užmesti akį į lauke esančius meno kūrinius, priverčiančius stabtelėti ir mėgautis akimirka.

3. Kadriog palace. Žavi ne tik savo didingumu, bet ir dideliu, rūmus supančiu parku, kur galima jaukiai pasivaikščioti ir sukirsti savo sumuštinius. 

Na, ir Lauryna nebūtų Lauryna, jei visur neiškotų kur pavalgyti. Norint skanaus ir įvairaus maisto, tereikia užsukti į Kalamają, Talino hipsterių rajoną, kuris, kalbant apie maistą, gali pasiūlyti nuo A iki Ž. Čia pilna įvairių turgelių, spalvingų kavinukių ir maisto krautuvėlių bei skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų. Svarbu: šis rajonas gali nustebinti savo spalvomis ir jaunativiška nuotaika, tad iššniukštinėti jį taip pat reikėtų nuo A iki Ž.  

Prieš paliekant Taliną, sukom galvą, ką čia nuveikus, kad kelionė būtų užskaityta max. Ir pavyko! Visiškai netyčia atradom pačią tikriausią viduramžių taverną su moliniais bokalais, senovine muzika ir viduramžių atmosfera, kad atrodo tuoj kas užsuks ir pasikabins savo šarvus bei kardus. O geriausia, kad net ir kainos ten senovinės, nors taverna įsikūrusi centrinėje aikštėje, kur nenuostabu, kad bandoma vis pasipelnyti iš turistų. Jau visiems draugams išūžiau ausis, kad BŪTINAI privalo ten apsilankyti, kai tik bus Taline. Ir aš BŪTINAI ten grįšiu. 

Tai tiek apie Taliną - viduramžių miestą, stebinantį savo senovine architektūra ir nuotaika. 

 

CINQUE TERRE

Daugiau nei metai atgal. Penkios žemės. Šimtai skanių maistų. Tūkstantis nepamirštamų akimirkų. Ir galiausiai, viena tobula kelionė su geriausia drauge/sese.

Bet tai tik skaičiai. Juokinga, kad vis dar po metų, vis prisimenam šitą kelionę ir kiekvieną kartą apima toks didelis liūdesys, kad tai kas gerai, visada baigiasi.

O buvo gerai viskas absoliučiai viskas.
Nuo pirmos stotelės Milane, su  pigiausio vyno iš viso sąrašo degustavimu. Nors Milanas ir pasitiko mus su lietum, kuris karts nuo karto vis sugrįždavo ir lydėdavo visą likusią kelionę. Taip lydėjo, kad net skėtį už penkis eurus teko pirkti. Nuo vienintelio bariuko Levanto kaimukyje, laukiant traukinio pirmą nakties ir nuo pat pirmų kilometrų lipant į kalną, kai sesė liepė nepasiduot, nors aš jau svarsčiau galimybę pasnaust lauke.
Viskas buvo labai gerai.

Taigi labai trumpai, apie šiuos penkis tiesiog pasakiškus miestelius.





Monterosso al mare stebino ne tik jūra ir tobulu maistu, bet ir itališko stiliaus kapinaitėmis ant kalno viršūnės. Ten (ne kapinaitėse, o miestelyje) praleidom visą dieną, nes lietus privertė slėptis ir mėgautis siesta su vynu.

Ir tada kai jau galvoji, kad gražiau nebus, kitą dieną žygiavome nuo Vernazza, sužavėjusia savo spalvotais namukais ir kava, iki Corniglia. Vėlgi, sunku apibūdinti, nes atrodo viskas tarsi būtų ir taip pat: pigus ir geras vynas, itališko stiliaus architektūra, siauros gatvelės, jūra, kalnai. Tačiau kiekvienas miestelis skirtingai sužavi ir vėl priverčia aikčioti. Čia iš tos serijos, kur nei žodžiais, nei nuotraukomis nenusakysi, o tiesiog reikia važiuoti ir pamatyti.

Trečią dieną pasilikom kelionei nuo Manarola iki Riomaggiore. Kelias tarp šitų dviejų miestelių buvo remontuojamas, tad teko eiti neturistiniu (bet užtat nemokamu) maršrutu, su tuneliu ir tiltu. O tada jau gavau ten ne tik kokteilių, gerą maudynių dozę, bet ir statybininko įdegį.

O pabaigai, pora vaizdų, ledų ir šypsenų iš Bonassola - miestelio, kuriame gyvenome.