Iš pasakiško Castel Gandolfo išvykau į Roma Termini, o iš ten - NAPOLI.
Kaip ir atrodytų nuobodoka diena, bet aš myliu traukinius ir stotis - tą šurmulį ir konkretumą. Nors Termini stotis labai didelė ir šiektiek blaškanti, bet tik čia pirmą kartą STOTY pamačiau operos komcertą - kavinės atidarymas ar kažkas tokio.
Ir šiaip - tokios dienos yra tiesiog puikios, gali skirt laiko žiopsojimui pro langą, trumpiems snūstelėjimams ar gerai knygai.
O kai dienos baigiasi taip itališkai kaip ši... nebelieka net svarstyt ar gyvenimas tobulas - būtent šį žodį vartočiau jei po 120 metų rašyčiau memuarus apie savo jaunystę. Važiavau su motoroleriu (buvo baisu ir itališka) ir pamačiau tikrą itališką šeimyną. Vakarienė ruošiama čia nuo 5 iki 8, o tada valgoma iki 11 vakaro, vaikai baisiai nepaklusnūs, o moterų ir vyrų santykių nepavadinčiau lygiais - mano host'as nustemba, kad merginos Lietuvoje pačios moka už buto nuomą ar už alų bare, kiek supratau jo žmona nuo draugystės pradžios neišleido nei cento. Bet jis greičiausiai niekada neplovė lėkštės - taip ir gyvena.
Beje, jei norėtumėt itališkos vakarienės - išskaidykit mūsų makaronus į kelis patiekalus - užkandžius, pastą, salotas ir mėsos lėkštę. Pridėkit šaltą desertą ir žinoma, nepamirškit aperityvo - panašu, kad italai mėgsta švęsti visur ir visada!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą