Didysis kraustymasis nr.1

Ryte dar vieną kartą nusiprausiau po šaltu Tiburtinos vandeniu, suvalgiau sumuštinį žiūrėdama į apelsiną, kurį planavau pavogti nuo atsikraustymo (išduosiu - pavogiau), praėjau pro gatvę, kurioje verda gyvenimas tiesiogine ta žodžio prasme (benamiai ten turi palapines ir visoj gatvėj pilna jų popierinių "namų") ir pasileidom su mama ištyrinėti dar neištyrinėtus parkus. Jie šiektiek netvarkingi ir pamiršti, bet būtent todėl nuostabūs - kiekvienas augalas auga kur nori kada nori ir kiek nori, o kiekvienas driežas neapsisprendžia kur jam būt, todėl malasi skaityk priepat kojų. Atrodo, kad tokia gamta ir minimali necivilizacija leistų pamiršti kad tu Romoj, bet gražios gatvelės, motoroleriai ir vis iš kažkur išnyrantys nuostabūs pastatai tau primena, kad TAIP, ROMA YRA ABSOLIUTUS GĖRIS.

Su mama išsiskyrus prie Termini stoties, kurioje neįmanoma nepanikuoti, pirmą kartą keliavau metro viena - mano hosterė (a.k.a bobulytė) mane pasitiko su mašinyte rosso ir pradėjau bandyt gyventi kaip italė - iš pradžių buvo sunku, nes mes galim susikalbėti tik dviem kalbom - laužyta italų ir laužyta anglų. Ji labai plepi, bet žinoma aš suprantu tik 10 %, todėl kitus 90 turiu linksėti ir šypsotis. Bet supratau, kai jinai pasiūlė važiuoti į trijų fontanų bažnyčią - net supratau žiaurią pavadinimo istoriją, kuri susijusi su galvos kirtimu, bet dabar ne apie tai. Itališka diena baigėsi baisiai netvarkingam bute, kuris neturi wifijaus (bobulytė nustebo išgirdus šį paslaptingą žodį), kažkur toli toli, kur Lietuvą (Kauną tiksliau) primena tik už 10 minučių esantis Lidl'as. Bet prieš grįžtant į itališką betvarkę teko pabūti ir itališkoje idilėje - vakare bobulytė man nusprendė parodyti šiektiek itališko meno ir dar daugiau itališko džiazo.